Interviu „Verslo žinioms“

„Verslo žinių“ žurnalisto Daliaus Simėno interviu su ECB pirmininko pavaduotoju Luisu de Guindosu, 2022 m. spalio 10 d.

2022 m. spalio 14 d.

Kai kurie ekspertai abejoja, kad griežtinama pinigų politika ir sparčiai didinamos palūkanos yra efektyvios priemonės infliacijai suvaldyti, kuri euro zonoje auga iš esmės dėl itin aukštų energijos kainų, dėl Rusijos energetinio šantažo Europos šalių, palaikančių agresorės užpultą Ukrainą, atžvilgiu. Ar esate tikras, kad Europos Centriniam Bankui (ECB) pavyks pažaboti rugsėjo mėn. iki rekordinio 10 % lygio išaugusią infliaciją, kad vidutiniu laikotarpiu ji sumažėtų iki ECB siekiamo 2 % lygio?

Svarbią infliacinių procesų, kuriuos šiuo metu stebime, dalį lėmė išoriniai veiksniai, tokie kaip, pavyzdžiui, išaugusios energijos kainos, pabrangusios žaliavos ir maisto produktai. Mūsų skaičiavimais, du trečdalius infliacijos euro zonoje šiuo metu sudaro energijos ir maisto kainos. Kita vertus, infliacijos didėjimą skatina prekių ir paslaugų paklausa, o tai ypač pasakytina apie Baltijos šalis. Išaugusi paklausa gali būti pažabota pinigų politikos normalizavimo sprendimais, tačiau pasakytina ir tai, kad pinigų politika nedaro poveikio energijos kainoms.

Nepaisant to, labai svarbu išvengti antrinio poveikio ir neleisti, kad infliacija persiduotų darbo užmokesčiui, nes tai savo ruožtu dar labiau didintų infliaciją. Kad to būtų išvengta, reikia įtvirtinti infliacijos lūkesčius. Rinkos dalyviai turi būti įsitikinę centrinio banko patikimumu. Darysime viską, ko reikia, kad infliacija vidutiniu laikotarpiu taptų mūsų siekiamo 2 % lygio.

Naftos eksportuotojų kartelis OPEC+, kurio dalyvė yra Rusija, neseniai priėmė sprendimą nuo lapkričio mėn. reikšmingai apkarpyti naftos gavybą. Tai jau pabrangino naftą. Šis sprendimas tikriausiai nepalengvino ECB užduoties sumažinti infliaciją iki pageidaujamo lygio?

Naftos kainos yra pasaulinės, nes jos priklauso nuo gamintojų ir nuo pasaulio ekonomikos perspektyvų. Vertinant iš ekonominės perspektyvos, pasakytina, kad mažesnės naftos kainos paskatintų infliacijos mažėjimą ir kartu palaikytų ekonomikos atsigavimą. Tad politikos formuotojams būtų lengviau priimti sprendimus.

Kokia euro zonos ekonomikos būklė šiuo metu?

Manau, kad susidursime su labai sudėtingu deriniu – ekonomika augs lėtai (neatmestina ir techninės recesijos tikimybė), o infliacija bus didelė. Rugsėjo mėn. prognozėse numatyta, kad infliacija svyruos ties 10 % iki šių metų pabaigos, o 2023 m. ims palaipsniui mažėti. Esant tokioms aplinkybėms, pinigų politika turi sutelkti dėmesį į infliacijos raidą, tad Valdančioji taryba, priimdama sprendimus, būtent į tai ir atsižvelgs. Vis dėlto aplinka bus labai sudėtinga ir neapibrėžta.

Kokią prognozuojate ekonominę euro zonos plėtrą?

Tai, ką rugsėjo mėn. laikėme pesimistiniu scenarijumi, vis labiau tampa mūsų pagrindiniu ekonomikos raidos scenarijumi. Dabartinis pasaulinis kontekstas, t. y. pinigų politikos veiksmai, energetinis sukrėtimas ir pablogėjusios prekybos sąlygos, be kita ko, rodo lėtėjantį pasaulio ekonomikos augimą ir galiausiai lėtesnį infliacijos augimą.

Pagal rugsėjo mėn. prognozėse pateiktą pesimistinį scenarijų numatoma, kad 2023 m. euro zonos ekonomika susitrauks beveik 1 %, o pagrindiniame scenarijuje numatytas 0,9 % BVP augimas. Skirtumą tarp pesimistinio ir pagrindinio scenarijų lemia tolesnė energijos tiekimo iš Rusijos raida. Pagrindiniame scenarijuje daroma prielaida, kad 20 % energijos ir toliau bus gaunama iš Rusijos, o pesimistiniame scenarijuje remiamasi prielaida, kad energijos tiekimas iš ten bus visiškai nutrauktas. Kaip ir minėjau, pesimistinis scenarijus tampa vis realesnis.

Ar tiesa, kad pagal pesimistinį scenarijų prognozuojama ir didesnė infliacija?

Teisingai. Pagal pesimistinį scenarijų numatoma, kad vidutinė metinė infliacija 2023 m. sumažės iki 6,9 % (nuo 8,4 % 2022 m.). Pagal pagrindinį scenarijų, infliacija 2023 m. turėtų sumažėti iki 5,5 % (nuo 8,1 % 2022 m.).

Šiuo metu ECB palūkanų norma naudojantis indėlių galimybe euro zonoje siekia 0,75 %. Kokia turėtų būti galutinė palūkanų norma, kad būtų pažaboti infliacijos lūkesčiai?

Labai sudėtinga pasakyti. Esame priklausomi nuo duomenų, kuriuos gauname. Neapibrėžtumas yra itin didelis. Nežinome, kokia bus tolesnė karo eiga, ir kokią įtaką šis karas turės energijos kainoms. Dėl visų šių veiksnių labai sudėtinga nustatyti, kokia turėtų būti galutinė palūkanų norma.

Laikomės apdairios pozicijos – veiksime atsižvelgdami į duomenų pokyčius artimiausiais mėnesiais. Gruodžio mėn. turėsime naujas infliacijos ir BVP augimo prognozes. Jomis vadovaudamiesi ir priimsime sprendimus, nors neapibrėžtumas yra didelis.

Istoriškai vidutinės palūkanos išsivysčiusiose šalyse svyravo ties 4 %. Ar tai realybė, su kuria vėl susidurs euro zonos verslai ir būsto paskolą imantys gyventojai?

Tai priklausys nuo įvairių aplinkybių. Per pastaruosius penkiolika metų palūkanos buvo gerokai žemesnio lygio, nei paminėjote, be to, gana ilgą laiką turėjome neigiamas palūkanų normas. Mano nuomone, pradėjo keistis infliaciją dar neseniai mažinę struktūriniai veiksniai. Globalizacija nebebus tokia intensyvi, kokia buvo, o energetinė krizė infliaciją gali dar didinti. Taigi manau, kad pinigų politika turi prisitaikyti prie šių naujų struktūrinių ypatumų, šiuo metu, palyginti su praėjusiu dešimtmečiu, galinčių didinti infliaciją.

Pastarosiomis savaitėmis ir mėnesiais pastebimai išaugo skolinimosi kaina vyriausybėms. Štai Estijos vyriausybė neseniai pasiskolino dešimčiai metų už 4 % palūkanų normą, nors šios šalies valstybės skola – viena mažiausių euro zonoje. Pietinių euro zonos valstybių dešimties metų skolos vertybinių popierių pajamingumai svyruoja ties 3–5 %. Ką patartumėte vyriausybėms – kaip joms suvaldyti kylančius skolinimosi kaštus?

Fiskalinė politika turi palaikyti ECB vykdomą pinigų politikos normalizavimo procesą. Negalime ignoruoti fakto, kad pagrindinė problema euro zonoje yra infliacija, kas yra akivaizdu Baltijos šalyse. Dėl infliacijos mažėja namų ūkių, ypač labiau pažeidžiamų, perkamoji galia ir slopinamos investicijos.

Todėl privalome normalizuoti pinigų politiką. Didesnės palūkanos reikalingos tam, kad pamėgintume pažaboti kylantį infliacijos lygį, šiuo metu akivaizdžiai viršijantį mūsų vidutinio laikotarpio 2 % tikslą.

Gal galite konkretizuoti, kokia fiskalinė politika būtų suderinama su infliacijos suvaldymu?

Kadangi šiuo metu siekiame normalizuoti pinigų politiką, fiskalinė politika turi atlikti kitokį vaidmenį nei per pandemiją. Dabartiniame kontekste ji turi būti tikslingesnė, nukreipta į pagalbos teikimą labiausiai pažeidžiamoms visuomenės grupėms. Jei šalys pradės beatodairiškai taikyti horizontalias priemones, vykdyti pinigų politiką taps sudėtingiau ir mums gali nepavykti pasiekti galutinių tikslų – sumažinti priklausomybę nuo Rusijos tiekiamos energijos ir skatinti žaliąją pertvarką.

Neatrodo, kad fiskalinė politika ir pinigų politika eitų koja kojon. Vokietijos, Lietuvos ir kitų euro zonos šalių vyriausybės renkasi energijos kainų subsidijavimo kelią, tam papildomai skolinamasi, didinami biudžetų deficitai.

Nekomentuosiu vyriausybių politinių sprendimų. Tačiau kaip bendro pobūdžio rekomendaciją pasakysiu, kad fiskalinė politika turi būti suderinama su mūsų pinigų politikos pozicijos normalizavimu. Valstybės pagalba turi būti teikiama laikinai ir turi būti nukreipta į labiausiai pažeidžiamas visuomenės grupes. Kartu turi būti palaikomi žaliosios pertvarkos tikslai.

Kaip vertinate Lietuvos vyriausybės vykdomą politiką?

Manau, kad Lietuva vykdo labai išmintingą fiskalinę politiką. Jos 40 % BVP dydžio valstybės skolos lygis ir biudžeto deficito lygis yra akivaizdžiai žemiau euro zonos vidurkio.

Pagrindinė problema yra infliacija, šiuo metu viršijanti 20 % – toks lygis stebimas ir kitose Baltijos šalyse. Reikės stebėti ir atidžiai nagrinėti euro zonos šalių infliacijos lygių skirtumą.